Spredžiam Europos problemas

Dabar aš Jums labai greit išspręsiu Europos problemas.

Žmonės jaučiasi toli nuo Europos politikos. Jokie lankstinukai, reklamos telike ir YouTube, dyki pinigai geriems dalykams ir t.t. nepadeda. Nepadėjo ir Europos dialogas bandytas praeitos komisijos. Mes vis dar nežinom kas vyksta toj Europoj, nebent pabando kokius mylimus rūkytus lašinius apribot. Kur bėda?

Bėda ta, kad sprendimus priima visų 28 valstybių politikai, bet mes pažįstam tik savus. Taryboj savo prezidentę, Parlamente savo atstovus, kuriuos rinkom per parlamento rinkimus, komisijoj tą vieną komisarą, kuris iš mūsų šalies. Visi kiti rinkimai yra pilka zona. Ir vėliau ta pilka zona Europos parlamente renka ir komisija (vietinės vyriausybės atitikmuo). Nei mūsų vietiniai parlamento politikai, nei Prezidentas, nei skiriamas komisaras nepristato visuomenei visos Europos politikos. Parlamentarai galėtų pristatinėti savo europinių partijų, kurioms priklauso programą, bet bent mūsiškiai to nedaro ir deklaruoja savo vietines pažiūras, kurios yra tik lašas jūroje ir dažnai nėra visiškai suderinamos su bendros frakcijos pozicija.

Tai ką darom?

Renkam Europos prezidentą. Renkam tiesiogiai visose valstybėse. Vadinasi kandidatams reikės pristatinėti savo pažiūras, programą ir važinėti po visas valstybes pristatant save ir savo komandą. Ir ne šiaip pristatinėti, o brukt pilnu frontu, nes gi laimėt norisi. Kurį iš trijų? Žinoma, kad Europos Komisijos pirmininką. Europos komisija ir yra tas vyriausybės atitikmuo, kuris turi stiprią vykdomąją ir sprendžiamąją galią. Taigi rinkdami prezidentą, gausime galimybę spręsti ES ateitį.

Kaip bonusas susilpnės taip mėgstamas euroskeptikų komentaras, kad nerinkti biurokratai valdo Europą.

Laikas atnaujinti diskusiją!

Rusijos maisto produktų draudimai. Ar tikrai kasa sau duobę?

Rusija paskelbė maisto produktų draudimus ir spauda kaip susitarusi kartoja, kad Rusijai nuo to pačiai bus blogiau. Bus. Trumpuoju laikotarpiu.

Basic ekonomikos žinios sako, kad jei pasiūla mažėja, paklausa nesikeičia - kainos kils. Rusija pati netgi nepatenkina savo poreikio daugumai uždraustų produktų. Badaus? Nelabai. Juk atsiras kitos draugiškos valstybės, kurios norės padidinti eksporto apimtis į Rusiją. Jei tikimės kainų augimo, tai net importas iš tolimų kraštų atrodo itin patrauklus.

Čia ir dalis šuns pakastas, kad Rusija gauna galimybę, o rašydamas galimybę, turiu omenyje būtinybę, didinti savo gamybinius pajėgumus. Taigi ilguoju laikotarpiu, tiesiog, taps mažiau priklausoma nuo maisto produktų importo.  Pačiai Rusijai taip save prispausti į naudą, mažės importas, gerės einamosios sąskaitos balansas. Ir čia ne vienintelė gėrybė. Antroji yra ta, jog Rusija gaus galimybę atverti rinkas ir pamaitinti valiuta šalis sąjungininkes, tokias kaip Brazilija ar Argentina. Rankas trina ir draugas Batka.

Didelės prekybinės sąsajos - glaudaus bendradarbiavimo ir taikos garantas. Tai tas pats principas, kuriuo remiasi ir Europos Sąjungos egzistencija. Taigi Rusija iš lėto nutraukia sąsajas su sau nepalankiais ir stiprina su kitomis, sau palankesnėmis valstybėmis.

O kaip žmonės? Na, o jiems šiek tiek blogiau. Rusija pasirengusi kainas sukontroliuoti, tačiau galimybės papūsti prieš ekonomikos dėsnius ribotos. Importo kainas kažkiek galės valdyti mažindami muitus, bei kuro kainą. Bet kaip bus su pasiūla?

O kaip mums Europos Sąjungoje? Viena vertus ne kažką, kitą vertus - šiek tiek daugiau valgyt, šiek tiek daugiau sportuoti - ir gyvensime dar geriau. Vidutiniam europiečiui tereikia Sąjungoje pagamintam maistui išleisti papildomų 20 eurų per metus. Pageidautina sutaupius nuo rusiškų produktų.

Eikit valgyt ir draugams už ES ribų pasiūlykit.

ES parama ir valstybės skola. Susiję?

Mano komentaras ekspertai.eu tinklapiui.

Aš suprantu, kad daug skaitytojų supranta kas tai per tinklapis ir kokie jo tikslai. Bet, kad visiems būtų dar aiškiau...

http://www.ekspertai.eu/lietuvaes-parama-36-milijardaivalstybes-skola-56-milijardai/

Taigi panagrinėkime kas gi ten rašoma.

Pastebėkite, kada skola pradėjo augti labiausiai. 2009 metai - pirmieji pasaulinės finansinės krizės metai. Iki 2009 metų valstybės skola augo kaip ir iki 2004 metų. Tas augimas niekaip nesusijęs su ES, jis susijęs su mūsų valdžios sprendimais negyventi pagal išgales. Toks sprendimas, panašu, kad priimtas dėl 2004-2009 metų Lietuvos ekonominės situacijos -> skolinomes pigiai, o ekonomika augo itin sparčiai.

Ar krizė susijusi su mūsų naryste Europos Sąjungoje?

Ne. Bet šiokį tokį ryšį surasti galima. Lietuvą krizė palietė pagrinde per eksporto mažėjimą (nekilnojamojo turto burbulas pas mus buvo kiek mažesnis, bet taip pat turėjo įtakos kaip ir kitur; statybininkai neteko darbo, nebeleido pinigų parduotuvėse, pardavėjos neteko darbo ir taip ir užsisuko...). Jei nebūtume ES nariai, būtume turėję kiek mažesnius ryšius su krizės paveiktomis šalimis ir mūsų eksportas turbūt taip pat būtų kiek mažiau paveiktas. Tiesa klausimas - kiek mažiau ir ar tai, kad galime laisvai eksportuoti savo prekes visai Europos Sąjungai nekompensavo to skirtumo?

Kur padėti pasiskolinti pinigai?

www.finmin.lt pateikia kiekvienų metų valstybės biudžetus. Dalis skolos ėjo finansuoti Sodros mechanizmą. Ir jei namų ūkių vartojimas mažėjo, verslai turėjo bankrutuoti - valstybės mechanizmas nebuvo mažinamas, t.y. nors pradėjome surinkti mažiau mokesčių, bet bandėme išlaikyti tą patį valstybės aparatą apsiribodami tik tokiomis priemonėmis, kaip pensijų ir valstybinio sektoriaus darbuotojų atlyginimų karpymas. Ir nors tai sugeneravo nemažą skolą, tačiau ta skola finansavo Lietuvos ekonomikos skylę ir leido krizę išgyventi kiek lengviau. Supraskit - nebūtumėme skolinęsi, būtume turėję dar mažesnes pensijas, dar daugiau atlyginimų karpymų ir galų gale - bedarbių.

O tai kodėl ES milijardai čia nepagelbėjo?

Europos Sąjungos pinigai negali būti laisvai panaudojami. Jie yra skirti konkrečių sričių paramai (kaimo plėtros projektams, valstybinių objektų renovacijai, žemės ūkio paramai ir t.t.). Ir nors negalėjome tais pinigais užkišti biudžeto skylių, bet netiesiogiai, tai suteikė dar vieną finansinę pagalvę, nes nuo leidžiamų paramos pinigų buvo mokami atlyginimai, buvo mokami mokesčiai į Lietuvos biudžetą.

O tai kaip čia susijusi narystė ES ir valstybės skola?


Tame ir visa esmė, kad nesusijusi. Straipsnio autorius bando skaitytoją nuvesti prie tokios išvados kurdamas abejonę: "O kodėl mes tiek prisiskolinome, nors tiek dykų pinigų gauname?".

Kaip jau paaiškinau, jei nebūtume tiek paramos gavę, nebūtume dar ir taip gerai krizę pragyvenę. Nepamirškite, kad Lietuvą krizė paveikė mažiau nei kai kurias kitas valstybes.

Ar be Europos sąjungos paramos vaikščiotume su vyžomis?

Ne, nevaikščiotume. Atsakymas akivaizdus.

Bet nebūtume: renovavę tiek dvarų, mokyklų, nebūtume nutiesę tiek vandentiekio ir kanalizacijos jungčių ir būtume nepadarę daug kitų dalykų. Tie infrastruktūros gerinimo projektai, ne tik davė tiesioginę naudą, bet taip pat didelė dalis iš ES gautų pinigų liko suktis Lietuvos ekonomikoje sukuriant darbo vietas satybininkams, kirpėjoms, pardavėjoms, IT specialistams ir t.t. Juk kai gauname pinigų dvarui renovuoti samdome statybininkus, statybininkai gauna atlyginimą ir eina apsikirpti, nusipirkti lietuviško pieno, daugiau uždirbdami leidžia sau praleisti atostogas lietuviškoje kaimo turizmo statyboje, taip leisdami savo pinigus ir finansuodami kitas darbo vietas.

O jei nebūtų buvę Europos sąjungos paramos?

Prastesnis Baltarusijos scenarijus - ekonominis atsilikimas, kurio negalėtume kompensuoti pigiomis žaliavomis.

Kokią išeiti pensijų kompensavimui siūlo liberalai?

Liberalų sąjūdis šiandien išplatino pranešimą, kuriame siūlo 200 mln. litų t.y. apie puse reikalingos sumos pensijų kompensacijoms surinkti pardavus po 5% valstybinių įmonių "Lesto", "LitGrid" ir "Lietuvos Energijos Gamyba" akcijų. Taip Liberalų sąjūdis išgelbėja tautą nuo automobilių apmokestinimo (pranešimą galite rasti čia).

Automobilių mokestis, žinoma, labai nepopuliarus sprendimas, bet įmonių dalies pardavimas turėtų būti dar nepopuliaresnis. Kodėl?

Nesurinksime 200 mln.

Nesurinksime, nes tiesiog akcijos rinkoje dabar tiek nekainuoja. Paskaičiavus, šiandienos uždarymo kainomis gaunasi tik vos daugiau nei 150 mln. litų. Nėra jokios garantijos, kad pasiūlius tokį didelį kiekį akcijų, jas galėsime parduoti ir už tokią kainą. Tiesa, už galimybę įsigyti didesnį akcijų paketą, galima tikėtis ir premijos.

Atsisakome ateities pajamų


Visų šių įmonių dividendai išmokėti už 2012 metųs padauginus iš 5% sudaro 7,6 mln. Litų. Taigi tiek metinių pajamų netektų valstybė, jei įmonė veiktų 2012 metų rezultatais.

Liberalai savo straipsnyje teigia:
"Liberalai primena, kad statistiškai vidutinė valstybės valdomų įmonių grąža siekia vos kiek daugiau nei 2 proc., o privačių bendrovių – apie 10 proc."

Reikia pastebėti, kad minėtoms įmonėms tas negalioja. Jų 2012 pelningumas yra ~5%. T.y., jei jos visuomet veiktų kaip 2012 metais, savo akcijų kainą, t.y. tuos 150 mln. litų uždirbtų per 20 metų.

O jei dar prisiminti, kad tai valstybinės monopolijos, kurių pagrindinis instrumentas uždirbti pelną, tai apmokestinti tuos pačius lietuvius, kurių valstybei didžioji dalis to pelno ir yra atiduodama.

Bet atgal prie temos...


Gyventojų dalys

"Liberalai griežtai nepritaria, kad vienos dalies šalies gyventojų problemos būtų sprendžiamos visų šalies mokesčių mokėtojų sąskaita."

Nes valstybinės įmonės pardavimas nėra visų jos gyventojų reikalas...

On the bright side

O jei tas akcijas susipirktų rinkoje Lietuvos gyventojai? Tuomet gaunamas pelnas lieka suktis Lietuvoje bent šiek tiek ilgesnį laiką. Bet tokiu atveju negalime tikėtis 200 mln. litų, taip pat negalime tikėtis ir liberalų minimų privataus sektoriaus investicijų.

Bendrai

Toks siūlymas pravalgyti šiandien rytojaus pajamas atrodo kiek, kaip čia kukliai tart... Keistai. Atsižvelgiant į tai, kad tai įmonės, kurios pasiekia ~5% pelningumą, patrauklesnė alternatyva atrodo tuos pinigus pasiskolinti. Taip, taip, būtent - PA-SI-SKO-LIN-TI. Vietoje to, kad atsisakytume 5% pelno, mes galime pasiskolinti su kur kas mežesnėmis palūkanomis (šių metų rezultatus galima rasti čia). Taigi pajamos iš valstybinių įmonių kompensuotu palūkanas ir dar liktų...

Kada išnyksime?

Lietuvių skaičius Lietuvoje kas met mažėja. Mūsų net nebe trys milijonai. Taigi kyla natūralus klausimas, o kada gi susitrauksime iki 0? Atsakymas sekančiuose šio įrašo paragrafuose.

Lietuvoje nuo 2006 iki 2013 metų gyventojų skaičius nukrito nuo 3,335 iki 2,971 milijono. Nesunku paskaičiuoti, kasmet vidutiniškai netenkame kiek daugiau nei 47 tūkstančių gyventojų. Taigi 2014 mūsų turėtų telikti 2,925 milijono, 2015 - 2,877 milijono.

Gyventojų skaičius krenta gan stabiliai ir tiesiškai (tiesinė tendencija pavaizduota mėlyna linija). Kas bent kol kas leidžia manyti, kad mano pranašystės nėra jau visai be pagrindo.

Kada pasieksime 2 milijonus? Jau 2034 mūsų bus mažiau nei 2 milijonai. Jei tendencijos nesikeis, visiškai išnyksime 2076-aisiais.

Kodėl Lietuva traukiasi?

Gimstamumas ir mirštamumas santykiu su esamu gyventojų skaičiumi išlieka gana pastovūs. Gimstamumas netgi šiek tiek kyla. Tiesa, vis dar ženkliai lenkiamas mirštamumo. Tačiau natūrali gyventojų kaita tepaaiškina tik kiek daugiau nei penktadalį šios tendencijos. Taip, jūs tikriausiai atspėjote. Visa kita - tai emigracija. Tėvynainiai keliauja į Jungtinę Karalystę, Airiją, Norvegiją, Vokietiją, JAV...


Ar yra vilties?

Trumpas atsakymas - taip. Lipame iš krizės, taigi ir emigrantų skaičius mažėja. Pikas buvo pasiektas 2010, kuomet iš Lietuvos per metus emigravo daugiau nei 83 tūkstančiai gyventojų. 2011 tėvynę paliko kiek mažiau nei 54 tūkst., o 2012 - 41,1 tūkstančio. Nuo 2010 didėja ir grįžtančiųjų skaičius.

Taigi galbūt neišnyksime 2076'aisiais, o kiek išties gyvuosime didžiąja dalimi priklauso nuo ekonominės situacijos šalyje. Panašu, kad darbo vietų trūkumas spartina mūsų valstybės nykimą. Protų nutekėjimo suvaldymas ir darbo vietų kūrimo skatinimas ne tik gerovės, bet ir išlikimo klausimas.

Sveikoji Vyriausybė

Po Birutės Vėsaitės debiuto televizijoje, Vyriausybė turėjo susigriebti. Į televiziją reikia eiti pasiruošus. Štai Vytenis Povilas Andriukaitis pasiruošė. Oj, kaip pasiruošė.

Veide galima paskaityti jo interviu, kur jis pateikia ko išmoko išstudijavęs pusšimčio pasaulio valstybių sveikatos apsaugos sistemų. Taigi skaitom.

Keista, bet V.P. Andriukaitis kažkaip nusprendė, kad geriau, tai išties blogiau. Pirma, tai ponas sveikatos apsaugos ministras įžvelgia, kad "vyksta viešųjų finansų užvaldymas ir valstybės demontavimas". Ir kas leidžia taip nuspręsti? O gi: "Štai ant mano stalo guli savivaldybių viešųjų įstaigų – poliklinikų skundai, kaip privatūs medicinos centrai vilioja iš savivaldybių poliklinikų gydytojus bei pacientus." Susipraskit - "Ministre, pas mus nelabai gerai, kitur geriau. Padėkit." Ir čia žinoma ministrui atsiveria du keliai:

1. Geriau daryti "pas mus"
2. Blogiau padaryti kitur
   

Jeigu privataus sektoriaus įmonė gali pasiūlyti geresnes darbo sąlygas medikams ir geresnes paslaugas pacientams, tai kažkokiu būdų, tai yra grėsmė valstybinei sveikatos apsaugai. Ir apskritai konkurencija blogis - ir sveikatos apsaugoje, ir aukštajame moksle.

O kaip su teise rinktis? Bent jau pasirinkimui kur dirbti ministras taip pat sako: ne. "Negali dirbti puse etato ten – puse kitur." O tai jei medikui reikės rinktis, kažin ką jis rinksis?

Studentams ministras taip pat turi pasiūlymą: trims metams į rajoną. Tiesa, tai gal ne toks ir prastas pasiūlymas. Priklauso, žinoma, nuo to kaip bus realizuotas. Čia reikia prisiminti gana sėkmingą programą "Renkuosi mokyti". Jei atsirastų panaši programa "Renkuosi gydyti", tai gal ir nieko. Tik reikalas tas, kad baigusiam medicinos studijas studentui nereikia įrodinėti, kad jam reikėtų dirbti mediku. Skirtingai nuo edukologijos studijas baigusių studentų, jie sau tokio klausimo nekelia.


Bet ką pats ministras mano apie savo reformą, turbūt puikiai apibendrina jo ateities planai: "Trečiais kadencijos metais bandysiu apsisaugoti nuo interpeliacijos."

Kažin kokiomis vizijomis mus dar nustebins kiti ministrai.

Kaip 1/3 valdo valstybę

Taip, teisingai - priimti valstybinės reikšmės sprendimus pakanka vienos trečiosios. Vienos trečiosios Seimo narių.

Būtent tai parodė šiandieninis Seimo balsavimas, kuomet buvo nuspręsta atidėti balsavimą dėl V. Uspaskich, V. Vonžutaitės ir V. Gapšio.

Balsuojant dėl V. Uspaskicho, pirmasis balsavimas nepraėjo. Pritrūko vieno balso. Taigi lyg klausimas ir turėjo būti sprendžiamas, bet... Išdygo naujasis Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkas ir pareiškė, jog reikia balsuoti iš naujo, mat pats sudalyvauti balsavime negalėjo, nes sprendė rimtą klausimą.

O klausimas išties rimtas. Posėdžio metu, Kubilius pareiškė, jog Seimo procesai aprašyti atskirais statuto punktais yra vykdomi pagal atskirą tvarką ir įprastinė tvarka jiems negalioja, taigi negalima ir atidėti sprendimo priėmimo. Tą patį patvirtino ir buvęs EPK pirmininkas A. Salamakinas. Nepaisant to, susirinko naujoji Gražulio EPK ir nusprendė, kad viskas gerai, senoji EPK suklydo ir V. Gedvilas nepažeidė Statuo leisdamas atidėti sprendimo priėmimą.

Liberalų frakcijos atstovai (Masiulis ir Gedvilas) posedžio metu pastebėjo, jog klausimo dėl neliečiamybės nukelimas leistų DP daryti spaudimą LSDP dėl biudžeto patvirtinimo. Kaip žinia, Darbo partija biudžeto projektu nėra patenkinta ir sprendimo tvirtinti jį ketvirtadienį nepalaikė. Kaip jau rašė Delfi, sprendimas priimtas su konservatorių pagalba (nuorda).

Taigi situacija tokia, reikia 1/3 seimo narių priimti sprendimą dėl pertraukos nagrinėjant įstatymo projektą. Su sąlyga, kad tą sprendimą siūlo valdančioji frakcija, kitu atveju užtenka net gi 1/5 (taigi teoriškai, net DP esant opozicijoje, jie galėtų vilkinti iki begalybės). Kadangi DP turi susitarimą su Tvarka ir teisingumu dėl Pakso palaikymo bei susitarimą su Drąsos keliu (ar reikėtų sakyti keliais tos frakcijos atstovais) dėl Drąsos kelio narių balsuojant dėl jų neliečiamybės, dar LRA - štai ir turime. Ramiai surenkama 1/3.

Kalbant apie LRA, jie panoro turėti savo Seimo pirmininko pavaduotoją. Turi. Ir balsuoja. Kaip reikia.

Dar įdomu šiame seimo posėdyje - neišsekantis priešinimasis atominei elektrinei Lietuvoje. Taip, aš apie Liną Balsį, kuris net Algimantą Čekuolį į teismą padavė. Jis primygtinai reikalavo įtraukti į šiandien svarstytą Seimo rezoliuciją dėl referendumo, kad atominė elektrinė nebus statoma. Pagrindinis motyvas - prisijungsime prie biržos ir "biržoje elektros visada bus tiek kiek reikia ir už prieinamą kainą". Tai gal visai energetikos projektų mums nereikia?