Kada išnyksime?

Lietuvių skaičius Lietuvoje kas met mažėja. Mūsų net nebe trys milijonai. Taigi kyla natūralus klausimas, o kada gi susitrauksime iki 0? Atsakymas sekančiuose šio įrašo paragrafuose.

Lietuvoje nuo 2006 iki 2013 metų gyventojų skaičius nukrito nuo 3,335 iki 2,971 milijono. Nesunku paskaičiuoti, kasmet vidutiniškai netenkame kiek daugiau nei 47 tūkstančių gyventojų. Taigi 2014 mūsų turėtų telikti 2,925 milijono, 2015 - 2,877 milijono.

Gyventojų skaičius krenta gan stabiliai ir tiesiškai (tiesinė tendencija pavaizduota mėlyna linija). Kas bent kol kas leidžia manyti, kad mano pranašystės nėra jau visai be pagrindo.

Kada pasieksime 2 milijonus? Jau 2034 mūsų bus mažiau nei 2 milijonai. Jei tendencijos nesikeis, visiškai išnyksime 2076-aisiais.

Kodėl Lietuva traukiasi?

Gimstamumas ir mirštamumas santykiu su esamu gyventojų skaičiumi išlieka gana pastovūs. Gimstamumas netgi šiek tiek kyla. Tiesa, vis dar ženkliai lenkiamas mirštamumo. Tačiau natūrali gyventojų kaita tepaaiškina tik kiek daugiau nei penktadalį šios tendencijos. Taip, jūs tikriausiai atspėjote. Visa kita - tai emigracija. Tėvynainiai keliauja į Jungtinę Karalystę, Airiją, Norvegiją, Vokietiją, JAV...


Ar yra vilties?

Trumpas atsakymas - taip. Lipame iš krizės, taigi ir emigrantų skaičius mažėja. Pikas buvo pasiektas 2010, kuomet iš Lietuvos per metus emigravo daugiau nei 83 tūkstančiai gyventojų. 2011 tėvynę paliko kiek mažiau nei 54 tūkst., o 2012 - 41,1 tūkstančio. Nuo 2010 didėja ir grįžtančiųjų skaičius.

Taigi galbūt neišnyksime 2076'aisiais, o kiek išties gyvuosime didžiąja dalimi priklauso nuo ekonominės situacijos šalyje. Panašu, kad darbo vietų trūkumas spartina mūsų valstybės nykimą. Protų nutekėjimo suvaldymas ir darbo vietų kūrimo skatinimas ne tik gerovės, bet ir išlikimo klausimas.

Sveikoji Vyriausybė

Po Birutės Vėsaitės debiuto televizijoje, Vyriausybė turėjo susigriebti. Į televiziją reikia eiti pasiruošus. Štai Vytenis Povilas Andriukaitis pasiruošė. Oj, kaip pasiruošė.

Veide galima paskaityti jo interviu, kur jis pateikia ko išmoko išstudijavęs pusšimčio pasaulio valstybių sveikatos apsaugos sistemų. Taigi skaitom.

Keista, bet V.P. Andriukaitis kažkaip nusprendė, kad geriau, tai išties blogiau. Pirma, tai ponas sveikatos apsaugos ministras įžvelgia, kad "vyksta viešųjų finansų užvaldymas ir valstybės demontavimas". Ir kas leidžia taip nuspręsti? O gi: "Štai ant mano stalo guli savivaldybių viešųjų įstaigų – poliklinikų skundai, kaip privatūs medicinos centrai vilioja iš savivaldybių poliklinikų gydytojus bei pacientus." Susipraskit - "Ministre, pas mus nelabai gerai, kitur geriau. Padėkit." Ir čia žinoma ministrui atsiveria du keliai:

1. Geriau daryti "pas mus"
2. Blogiau padaryti kitur
   

Jeigu privataus sektoriaus įmonė gali pasiūlyti geresnes darbo sąlygas medikams ir geresnes paslaugas pacientams, tai kažkokiu būdų, tai yra grėsmė valstybinei sveikatos apsaugai. Ir apskritai konkurencija blogis - ir sveikatos apsaugoje, ir aukštajame moksle.

O kaip su teise rinktis? Bent jau pasirinkimui kur dirbti ministras taip pat sako: ne. "Negali dirbti puse etato ten – puse kitur." O tai jei medikui reikės rinktis, kažin ką jis rinksis?

Studentams ministras taip pat turi pasiūlymą: trims metams į rajoną. Tiesa, tai gal ne toks ir prastas pasiūlymas. Priklauso, žinoma, nuo to kaip bus realizuotas. Čia reikia prisiminti gana sėkmingą programą "Renkuosi mokyti". Jei atsirastų panaši programa "Renkuosi gydyti", tai gal ir nieko. Tik reikalas tas, kad baigusiam medicinos studijas studentui nereikia įrodinėti, kad jam reikėtų dirbti mediku. Skirtingai nuo edukologijos studijas baigusių studentų, jie sau tokio klausimo nekelia.


Bet ką pats ministras mano apie savo reformą, turbūt puikiai apibendrina jo ateities planai: "Trečiais kadencijos metais bandysiu apsisaugoti nuo interpeliacijos."

Kažin kokiomis vizijomis mus dar nustebins kiti ministrai.